Pasitenkinimas ar nepasitenkinimas darbu - individo nuostata į savo darbą - neabejotinai vienas iš daugiausia studijuojamų organizacinės elgsenos dalykų. Pasitenkinimą darbu galima apibrėžti kaip emocinę individų (darbuotojų) reakciją į savo darbą, apimančią teigiamų ir neigiamų jausmų rinkinį, parodantį, kaip darbuotojas vertina savo darbą.
Pasitenkinimas darbu yra svarbus dėl daugelio priežasčių. Kadangi pasitenkinimas parodo darbo patirties pasekmes, aukštas nepasitenkinimo lygis padeda nustatyti organizacines problemas. Nepasitenkinimas stipriai susijęs su pravaikštomis, apyvarta, fizinėmis psichinėmis sveikatos problemomis.
Literatūroje teigiama, kad žemas pasitenkinimas darbu veikia darbo motyvaciją, lemia darbuotojų nuostatas į darbą. Dažniausiai minimos šios nepasitenkinimo darbu pasekmės:
- Mažėja organizacijos veiksmingumas;
- Nekokybiškas darbo atlikimas;
- Žemas darbo našumas;
- Žemas produktyvumas;
- Darbuotojų kaita;
- Vėlavimai į darbą;
- Prastesni santykiai su kolegomis;
- Darbuotojų išgyvenamas psichologinis diskomfortas.
Dauguma pritaria nuomonei, jog kiekvienai organizacijai svarbu, kad darbuotojai būtų patenkinti savo darbu. Vienas iš pagrindinių simptomų, rodančių, kad tam tikroje organizacijoje egzistuoja problemos, yra būtent pernelyg menkas pasitenkinimas darbu. Todėl reikalingais ir tikrai vertingais yra pasitenkinimo darbu tyrimai. Darbuotojai šiuos tyrimus vertina kaip vadovų domėjimąsi jais bei jų atliekama veikla. Norint padidinti darbuotojų pasitenkinimą darbu atskirų darbo veiksnių požiūriu, pirmiausia patartina įvertinti darbuotojų pasitenkinimo darbu lygį ir atskirais jo veiksniais.
Tyrimas padėtų paprastai įvertinti koks yra bendrasis darbuotojų pasitenkinimas darbu, taip pat identifikuoti, koks pasitenkinimo lygis išoriniais ir vidiniais veiksniais kiekvienu iš veiksnių atskirai), pvz. pasitenkinimas vadovavimu, santykiais su kolegomis, užmokesčiu, darbo sąlygomis, karjeros galimybėmis, darbo pobūdžiu, nepriklausomybe ir t.t.
